café du coin

Leidykla Gallimard švenčia 100-metį

2011-03-22T14:27:00.000-07:00

arte.tv

Leidyklos Gallimard 100-mečio proga sukurtas dokumentinis filmas « Gallimard, le roi Lire », kurį vakar transliavo Arte TV, jį galima pasižiūrėti ir internete. Be to, Nacionalinėje bibliotekoje (Bibliothèque nationale de France) iki liepos 3 d. veiks paroda. Leidyklos garbei paskirta ir Saint-Germain-des-Prés metro stotis, esanti pačioje „literatūrinio Paryžiaus“ širdyje.
Gallimard – leidykla, Prancūzijai ir pasauliui „padovanojusi“ Gide, Claudel, Aragon, Breton, Malraux, Joyce, Faulkner, Saint-Exupéry, Michaux, Sartre, Queneau, Ionesco, Pinter, Camus, Yourcenar, Duras, Kerouac, Modiano, Le Clézio, Kundera, Tournier...

2011-03-17T16:41:00.000-07:00

Sunday New York Times Book Review

Summer Reading 2009

viršelis, iliustruotas Christopher Silas Neal

via uppercase

Tas gražus žodis žanras

2011-03-15T16:31:00.000-07:00

Poetinė proza... tarsi snaustum minkščiausiuose pataluose, užsiklojus pūkų antklode...

Esė... kai leidiesi į kelionę burlaiviu ieškoti neatrastų kraštų. Iš ten atpučiantis šiltas brizas glosto veidą...

Detektyvas – duslus kleptelėjimas užverčiant storą knygą.

Romanas... sūpuoklės žydinčiam sode arba tamsios žibančios pietiečio akys...

Lyrika... vidurvasario naktį medžiuose šnekantys paukščiai ir ant skaidraus ežero vandens besisupanti valtelė...

Pamfletas – stryktelėjimas nuo kėdės suplojant rankom, kai į galvą šauna puiki idėja.

Pasaka... žalia smaragdų pilis...

Memuarai... žilo senolio su akiniais ant nosies galo sterblėj murkiantis katinas...

Novelė... jauna mergina gėlėta suknele, vakaro vėsa gaubianti ežerą...

Ne apie „Plejadą“

2011-03-03T21:24:00.000-08:00

„Plejada“ (La Pléiade) – prabangi knygų serija, kurios tomuose surinkti geriausi rašytojų kūriniai. Pagal turinį lietuviškas atitikmuo būtų Raštai (rašytojo kūrybos rinktinė), pagal išvaizdą – Vagos „Pasaulinės literatūros biblioteka“ (prabangus įrišimas).


La Pléiade, Gallimard	„Pasaulinės literatūros biblioteka“, Vaga (Nuotrauka iš vaga.lt)

Tačiau šis įrašas – ne apie „Plejadą“. Šis įrašas apie tai, kaip svarbu leidyklai suformuoti savo klasikinių autorių rinkinį. Šis „rinkinys“ prancūziškai vadinamas fonds d'édition. Angliškas atitikmuo back list, verčiamas kaip leidyklos išleistų knygų sąrašas, sakyčiau nevisiškai tikslus, kadangi prancūziškoji savoka apima ne visas leidyklos išleistas knygas, o tas, kurios nuolat yra „apyvartoje“. Fonds d'édition sąvoką sąlyginai išversiu „leidyklos fondai“, turint omenyje, kad tai sąvoka, priešpriešinama naujienoms (naujoms knygoms). Leidyklos fondai pasižymi tokiomis ypatybėmis: jie sudaryti iš gerą vardą turinčių rašytojų, kurių kūriniai yra nuolat paklausūs; fondus sudarančios knygos pasižymi lėta „apyvarta“ (jos perkamos po truputį metų metus). Į fondus patenka kūriniai, „kurių intelektualinė, literatūrinė, istorinė ar mokslinė vertė yra pakankama, kad jie išliktų aktualūs, nepaisant besikeičiančių madų“ [1], trumpiau tariant tai – klasikiniai tekstai. Pavyzdžiai: Zola, Hugo, Camus, Kafka, García Márquez. Lietuvoje tai būtų Sruogos „Dievų miškas“, Škėmos „Balta dobulė“, Baranausko „Anykščių šilelis“ ir pan. (ar galėtumėte pasakyti, kuriai leidyklai priklauso šie rašytojai, kūriniai? Greičiausiai ne, o tai parodo kad lietuvos leidyklos neteikia reikšmės savo fondams. O turėtų! Bet tai jau kita tema...)

Leidyklos fondų knygos, tapusios klasika yra itin svarbus leidyklos finansinis šaltinis – visais laikais žmonės jas pirko ir pirks, o tai reiškia nuolatines garantuotas pajamas. Ilgainiui pelno marža, gaunama iš tokių knygų tik didėja. Be to, kartą įsigijus autorines teises, galimi įvairiausi ledimų variantai – nuo pigios kišeninės versijos, įkandamos moksleiviams, iki prabangaus įrišimo kolekcionieriams.

Fondų reikšmei leidykloje pailiustruoti – leidyklos Gallimard pavyzdys. Itin prestižiško katalogo jai pavydi visos Prancūzijos leidyklos. Nuo pat įkūrimo Gallimard itin daug dėmesio skyrė savo fondų formavimui, ir ne veltui – Livres Hebdo spausdinamame straipsnyje [2] nurodoma, jog fondams priklausančių knygų pardavimai sudaro net iki 60 % Gallimard pajamų. Ši stiprybė turbūt prisidėjo prie fakto, kad tai vienintelė tokio dydžio leidykla, kuri išliko nepriklausoma, kai visos kitos buvo nupirktos arba susigrupavo...

Gallimard fondai gimė nelengvai. 1961 m. jie pateikia duomenis, kad pirmajam Sartro „Šleikštulio“ (La Nausée) tiražui (4 000 egz.) išparduoti prireikė dvejų metų, tačiau iki 1961 m. knygos parduota daugiau kaip 400 000 egz. Dvejų metų prireikė ir pirmajam Prousto „Svano pusėje“ (Du côté de chez Swann) tiražui (3 000), tuo tarpu iki 1961 m. knygos išpirkta daugiau kaip 450 000 egz. Iki 1961 m. daugiausia buvo parduota Saint-Exupéry „Naktinio skridimo“ (Vol de nuit) – 929 000 ir „Žemė, žmonių planeta“ (Terre des hommes) – 925 000 egz. Toliau seka Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ (839 000) ir Camus „Maras“ (738 000). Šiandien visų laikų geriausi pardavimai priskiriami Saint-Exupéry „Mažajam princui“ – 13 mln. egz., toliau seka Camus „Svetimas“ – daugiau kaip 10 mln. ir „Maras“ – 6,8 mln.

Vis dėlto vienu svarbiausiu Galimard „kūriniu“ reikėtų vadinti „Plejados“ seriją. 1933 m. perpirkdamas La Bibliothèque reliée de la Pléiade iš dvejais metais anksčiau ją įkūrusio Jacques`o Schiffrin, Gaston`as Gallimard turbūt nesuvokė strateginės savo žingsnio svarbos. Pervadinta Bibliothèque de la Pléiade, 1950 m. serija sudarė net 40 % visų leidyklos pajamų! Ši serija – vienas tobuliausių klasikos rinkinių pavyzdžių. Gallimard atrado puikų būdą po savo sparnu suburti įvairiose leidyklose išsibarsčiusius rašytojų kūrinius ir įrašyti juos į savo fondus. Be to, pastovūs ir užtikrinti fondų pardavimai užtikrina galimybę investuoti į dar neatrastus talentus.

Naudoti šaltiniai:

[1] Dictionnaire encyclopédique du livre, Editions du cercle de la librairie, 2005

[2] Pascal Fouché, « Le siècle de Gallimard 4/5 : Une question de fonds », Livres Hebdo, N° 853

Įvykis

2011-02-26T03:41:00.000-08:00

Pasibaigus Vilniaus knygų mugei toks pastebėjimas – kodėl visi Lietuvos knygų pasaulio įvykiai „sugrūsti“ į vieną vietą ir datą? „Metų knygos“ apdovanojimai, J. Ivanauskaitės premija, Kūrybiškiausios knygos rinkimai, o kur dar susitikimai su visais autoriais, jau nekalbant apie koncertus, spektaklius, ... Galėtų visi šie renginiai būti kiek tolygiau paskirstyti per visus metus – bent kiek pagyvintų Lietuvos leidybos horizontą, o ir skaitytojams labiau apsimokėtų – visų geriausių, kūrybiškiausių, meniškiausių ir pan. knygų nereiktų įsigyti per vieną kartą.

Pavyzdžiui Metų versitinės knygos laureatė bus paskelbta balandžio 20 d., Pasaulinės knygos ir autorių teisių dienos proga – štai jums ir įvykis. O knygas kandidates jie paskelbė per Knygų mugę, tad tuo tarpu galima jas skaityti. Dar vienas dalykas – didžiausias ačiū Lietuvos literatūros sąjungai! Už tokią puikią ir – svarbiausia – nemokamą reklamą turi būti dėkinga kiekviena (į sąrašą patekusi) leidykla. Tik pažvelkit, kaip puikiai jie dirba leidyklos marketingistų darbą – Vertingiausios 2010 m. lietuviškai išleistos šiuolaikinės užsienio literatūros knygos – išsamiausias knygų sąrašas, anotacijos, autoriaus ir vertėjo pristatymas, recenzijos, ištraukos. Pačios tų knygų leidyklos jų nepristato taip išsamiai ir profesionaliai! Bravo! Ir kas svarbiausia, man tikrai kyla noras tas visas knygas perskaityti! Sąrašo pabaigoje taip pat pateikta 2010 m. lietuviškai pirmąkart išleista klasika ir „Kitos įdomios knygos“.

www.llvs.lt puslapį (primygtinai) rekomenduoju.

O grįžtant prie „įvykių“ knygų pasaulyje, paminėsiu bent keletą jų čia, Prancūzijoje. Visų pirma, rudenį, maždaug tada kai moksleiviai sugrįžta į mokyklas, vyksta rentrée littéraire – naujienų bumas, trunkantis net kelis mėnesius, nuo rugpjūčio pab. iki pat lapkričio. Šiuo metu pasirodo visos naujos prancūzų autorių knygos, jas aptarinėja visi leidiniai ir visi kas tik nori, „išsikristalizuoja“ favoritai. Lapkritį prasideda literatūrinių premijų bumas, apdovanojami laureatai. Pastaraisias metais naujienų gausa tokia didelė, kad dalis jų pristatoma sausį, tai vadinamoji žiemos rentrée littéraire.

Visai neseniai leidėjų iniciatyva gimė toks savotiškai „dirbtinas“ įvykis – „Meno knygų gegužė“ (Mai du livre d'art). Sakau „dirbtinas“, nes tai leidėjų noras išparduoti užsigulėjusias knygas, konkrečiau – meno albumus. Pagrindinė idėja – jei per Kalėdas neturėjote pinigų joms įsigyti, tai dabar, gegužę, kai turite „pilnesnę piniginę“, prašom – pasirinkimas. Nepamirškime, kad tai ne išpardavimas, nes čia nėra didesnių kaip 5 % nuolaidų nuo nustatytos kainos. Kadangi meno albumų leidėjai „gyvena“ tik nuo Kalėdų iki Kalėdų, nes būtent šiuo laikotarpiu visi juos perka dovanoms, tai jie sukūrė tokį įvykį, kad patrauktų pirkėjų dėmesį ir kitu metų laiku.

Na, o ištisus metus vyksta signatures – vadinamieji knygų pristatymai arba autorių autografų dalybos. Jas organizuoja knygynai, norėdami kiek „pasigerinti“ skaičius.

E. knyga

2011-02-24T12:47:00.000-08:00

Šešios didžiausios Prancūzijos leidyklų grupės, kas po vieną, kas po kelias susikūrė savo „platformas“ e. knygoms platinti:

Numilog	Hachette
e-plateforme	Média participations + Editis
Eden livres	Flammarion+ La Martinière + Gallimard

Kol kas tai tiesiog elektroninės tekstinių knygų versijos (PDF ir ePub formatais) ir skirtos jos, sakyčiau, elektroninėms skaityklėms. Tiesa, pvz. Eden livres net nėra internetinė parduotuvė – jų svetainėje tiesiog pristatomos knygos, kurias leidyklos gali platinti e. formatu [1], bei pateikiamos nuorodos, kur galima jas įsigyti.

Kaip e. knygos apsaugomos nuo piratavimo? Naudojamos vadinamosios „sklendės“ – DRM (Digital Rights Management).

Tuo tarpu leidėjams vis dėlto kyla klausimas, ar verta naudoti DRM? Leidyklos Eyerolles atstovo G. de Lacoste Lareymondie (interviu Livres Hebdo, Nr. 799, 2009 m. gruodžio 27 d.) teigimu, šios priemonės nėra visiškai patikimos. Tačiau, jo manymu, daugiausia pirataujama ne per legaliai įsigytas knygas, o per „vidaus“ informacijos nutekinimus ir įsilaužimus į serverius. Minėtoji leidykla naudoja tam tikrą žymėjimą, kadangi yra patyrę klientų skundų, kad knygomis su DRM apsauga sunkiau naudotis skirtinguose įrenginiuose, jas „transportuoti“.

Ši kritika pagrįsta – DRM išties nepritaikytas visiems įrenginiams. Be to, DRM apsauga sumažina piratavimo riziką tik iš dalies, neleisdama knygų kopijų dauginti iki begalybės. Tačiau leidžiama nukopijuoti iki 6 egz. asmeniniam naudojimui.

Egzistuoja dar vienas skaitymo būdas – streaming, kuris leidžia skaityti e. knygą prisijungus bet kokiu skaitymo įrenginiu. Kalbama ir apie galimybę e. knygas ne tik įsigyti, bet ir pasiskolinti... iš bibliotekos. Po nustatyto laiko pasiskolintos e. knygos savaime išsitrina iš skaitymo įrenginio (veikimo principas vadinamas chronodégrabilité, tačiau šio žodžio net google'as neranda! Jei ką, jį radau jau minėtame straipsnyje Livres Hebdo).

Pastabos:

[1] Norėdami platinti elektronines knygų versijas, leidėjai visų pirma turi tai suderinti su autoriais – pastaraisiais mėnesiais daugybė prancūzų autorių iš savo leidėjų gavo pasiūlymus pakoreguoti autorines sutartis. Nuo šiol jose rekomenduojama įtraukti sąlygą išleisti knygą ne tik popieriniu, bet „visais įmanomais formatais“.

Apie kritiką be kritikos

2011-02-20T07:26:00.000-08:00

Ar esate skaitę puikių, kabinančių knygų recenzijų? Tokių, kad beskaitant norisi bėgt į knygyną ir nusipirkt recenzuojamą knygą? Jei taip, pasakykit ir man, prašau, kur tokių radot?

Aš rimtai, sumaniau kad noriu paskaityt kokią nors knygą, tai, sakau, reik pasiieškot kokių gerų (!) recenzijų. Deja... Užtat aptikau įdomų straipsnį, konstatuojantį šiandieninį literatūros kritikos būvį (Rimantas Kmita. „Kur šiandien yra literatūros kritika?“, Bernardinai.lt, 2010 m. sausio 27 d.).

Privertė susimąstyti ir šiuo metu studijuojamas knygų marketingo vadovėlis, kurio skyriuje apie pardavimų skatinimą be potencialių skaitytojų nurodomas dar ir toks taikinys – prescripteurs. Deja, mano mylimame Frankone vertimo nėra, tad pavadinkime šiuos žmones „nuomonių lyderiais“, kadangi minėtajame vadovėlyje prescripteur apibūdinamas kaip „asmuo, turintis įtakos tam tikrai grupei ir paskatinantis šiai grupei priklausančius žmones įsigyti tam tikrą prekę.“

Kas yra nuomonių lyderiai leidyboje? Visų pirma (ir svarbiausia!) – tai pats leidėjas, „įtakingas intelektualas“ (čia jau ne iš vadovėlio, šiaip skaitinėdama blogą radau ir visiškai su tuo sutinku), kadangi tai jis renkasi ką leisti ir taip įtakoja visą savo publiką.

Nuomonių lyderiai – tai, be abejo, žurnalistai, intelektualai, blogeriai, knygynų pardavėjai, ... Vaikų ir jaunimo literatūroje vadinamaisiais nuomonių lyderiais laikomi tėvai. Tam tikrai pirkėjų grupei itin didelę įtaką turi mokytojai ir dėstytojai.

O ką galėtume pavadinti nuomonių lyderiais Lietuvoje (turiu omeny konkrečius asmenis)? Pacituosiu minėtąjį straipsnį:

Nei kritikų pavardžių, nei laidų pavadinimų, nei poreikio visa tai žinoti. Literatūros, taip pat ir viso meno, kritikos nei didesniuose dienraščiuose, nei televizijoje, radijuje beveik nėra. Didžiausi dienraščiai neturi priedų ar bent jau nuolatinių skiltininkų, kurie rašytų patraukliai ir profesionaliai.
– Rimantas Kmita

Skamba graudžiai, bet pažiūrėkime iš kitos pusės – tai juk neišnaudota niša, galimybė pasireikšti. Kartą mano bendrakursė leidėja pasvajojo apie leidinį „apie knygas“. Tuomet pasirodė kiek baugoka – ar sugebėtume surinkti tiek „kritikų“ mėnesiniam leidiniui (juk jei daryti, tai daryti gerai). Bet vienu dalyku esu įsitikinusi – skaitytojų tokiam leidiniui tikrai atsirastų.

Pabaigai – TIKRO nuomonių lyderio pavyzdys. Anglų dėstytoja pasakojo, kad anksčiau Prancūzijoje penktadieniais eidavo tokia televizijos laida apie knygas, po kurios kiekvieną pirmadienį knygynus užplūsdavo pirkėjai, ištroškę aptartos knygos. Tai buvo Bernard'o Pivot vedama laida Apostrophes (ėjo 1975–1990 m.).

Kaina. I dalis.

2011-02-19T06:58:00.000-08:00

Kalbos apie kainą bus daug, bet visų pirmiausia reikėtų susipažinti su Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių knygų rinkos ypatumu – vieninga knygos kaina (angl. fixed book price, pranc. prix unique du livre; tiesą sakant nežinau nė kaip geriau tai išversti į lietuvių k., nes būnant Lietuvoj gal net neteko su šiuo terminu susidurti, bet tebūnie „vieninga knygos kaina“).

Kas ir kodėl?

Kas gi tai per reiškinys ir kam tokia kaina reikalinga?

Pagrindinis vieningos kainos tikslas yra išvengti konkuravimo kainomis (t.y. konkuruoti kitais būdais – aptarnavimo kokybe, pasiūlos įvairove etc.). Be to, vieninga kaina padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp bestselerių atnešamo pelno ir nuostolio, patiriamo parduodant „lėtai perkamas“ knygas.

Kaip čia suprantamiau paaiškinti: tarkime, bestselerių knygynas parduoda daug ir greitai, tuo tarpu likusios knygos pardavinėjamos nedideliais kiekiais ilgus metus. Taigi bestseleriai prekybininkui atsiperka per trumpą laiką, tuo tarpu likusios knygos trumpam laikotarpyje sukelia nuostolį ir atsiperka tik per ilgą laikotarpį. [1] Bestseleriai – prekės, turinčios itin elastingą paklausą – sumažinus jų kainą, jų perkama dar daugiau. Štai čia vieninga kaina ir pasitarnauja – leidėjas nustato vieningą kainą, nuo kurios prekybininkai neturi teisės daryti nuolaidų. Tokiu būdu bestselerių atnešamas pelnas kompensuoja kitas knygas pardavinėjant patirtą nuostolį.

Antra priežastis įvesti vieningą kainą – siekis išlaikyti nepriklausomų knygynų įvairovę ir išvengti monopolinių knygynų tinklų įsigalėjimo.

Trečioji priežastis – palaikyti įvairovę knygų (ypač sunkių [2]) leidyboje.

Pagaliau, knyga yra išskirtinė prekė, dar vadinama „kultūrine išimtimi“ (kaip ir kinas, muzika, teatras):

‘Books are diﬀerent.’ [...] books are not merely economic products, but also a vehicle of culture. Economic characteristics of books include the cost structure, with high ﬁxed costs and low marginal costs, as well as the fact that a book is an experience good (which can only be valued after consumption).

– Marja Appelman, „Fixed Book Price“ in Ruth Towse (ed.): 2003, A Handbook of Cultural Economics, p. 237.

Kur ir nuo kada?

Vieninga knygos kaina galioja:

Prancūzijoje nuo 1981 m. (vadinamasis Lang'o įstatymas),
Vokietijoje nuo 1888 m.,
Skandinavijos šalyse, išskyrus Švediją,
Ispanijoje nuo 1975 m.
Portugalijoje nuo 1996 m.
Vengrijoje nuo 1992 m.
Didžiojoje Britanijoje gyvavo nuo 1900 iki 1995 m. (Net Book Agreement)

ir daugelyje kitų šalių. Ateityje dar ketinu plačiau parašyti apie vieningos kainos taikymą ir privalumus konkrečiose šalyse.

Kaip?

Apie vieningos kainos taikymo principus parašysiu artimiausioje ateityje.

Pastabos:

[1] Tai susiję su tuo, kad knygos, kaip prekės gyvenimo ciklas yra sąlyginai ilgas.

[2] „Sunkiomis“ (pranc. difficile) knygomis apibūdinamos nemasiniam skaitytojui skirtos, „nišinės“ knygos, neretai tokioms knygoms priskiriama aukštos meninės vertės charakteristika.

2010 metų perkamiausios knygos

2011-02-15T06:22:00.000-08:00


1.	2.	3.

Užpernai prancūzai gąsdinosi vampyrais, pernai kūdinosi, – tokia išvada peršasi pasižiūrėjus kokias knygas jie daugiausia pirko 2010 ir 2009 metais.

Sausio pab. Livres hebdo pateikė 50-ies knygų sąrašą (apimantį visus žanrus – vaikų ir jaunimo, grožinę ir negrožinę literatūrą, kišeninį formatą ir knygas kietais viršeliais), kurių 2010 m. buvo nupirkta daugiausia. Duomenis pateikė rinkos tyrimų kompanija Ipsos [1], suskaičiavusi realius pardavimus kasose nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. (apie rinkos tyrimus leidybos srityje laukit įrašo artimiausioj ateity).

2010 m. TOP 10

1. Je ne sais pas maigrir, Pierre Dukan, J'ai lu

parduota 591 500 egz. (naujas leidimas 2010 kovo 17 d., pirmas leidimas 2003 m.)

2. Indignez-vous !, Stéphane Hessel , Indigène

540 200 egz. (2010 m. spalio 20 d.)(atkreipkite dėmesį – tiek parduota vos per pora mėnesių!)

3. Les recettes Dukan, Pierre Dukan , J'ai lu

426 100 egz.

4. La méthode Dukan illustrée, Pierre Dukan , Flammarion

426 100 egz. (2009 m. rugs. 24 d.)

5. Les écureuils de Central Park sont tristes le lundi, Katherine Pancol, Albin Michel

389 400 egz. (2010 m. kovo 31 d.)(šios autorės ankstesnės dvi knygos La valse lente des tortues (2007) ir Les yeux jaunes des crocodiles (2009) užima atitinkamai 14 ir 15 vietas tope. Kartu jos sudaro trilogiją, istorijos tiksliai nežinau, kažkas lyg a la cosmo. Kišeniniai leidimai itin žavingais ir žaismingais viršeliais)

6. Métronome ; l'histoire de France au rythme du métro parisien, Lorànt Deutsch, Michel lafon

377 800 egz. (2009 m. rugs. 3 d.)(pirkimai nekrenta nuo 2009 m.; turėtų būt įdomi istorija apie Paryžių ir metro. Išleistas ir iliustruotas variantas.)

7. La consolante, Anna Gavalda, J'ai lu

371 700 egz. (2010 m. geg. 5 d.)

8. La carte et le territoire, Michel Houellebecq , Flammarion

360 900 (2010 m. rugs. 3)(Gonkūrų premija 2010 m. Palyginimui – 2009 m. Gonkūrų lauratės Marie NDiaye knyga Trois femmes puissantes metiniame tope liko 12-a)

9. Sans un mot, Harlan Coben, Pocket

322 900 (2010 m. kovo 4 d.)

10. L'homme qui voulait être

311 200 (2010 m. bal. 1 d.)

Palyginimui – 2009 m. TOP 50 pirmąsias tris ir penktą vietas užėmė Stephanie Meyer, 4-ą – Asterikso nuotykiai, 6-ą – Dano Browno „Prarastas simbolis“, 7-ą – Murielės Barbery„Ežio elegancija“, 8-ą – vietinis žvaigždūnas Marc Levy, 9-ą – Guillaume'o Musso Je reviens te chercher, 10-ą – Harlano Cobeno Dans les bois.

2009 m. top pardavimus Livres Hebdo netgi pavadino „Meyer pardavimais“ – žodžių junginyje „Meilleures ventes“ (pažodžiui „Geriausi pardavimai“) žodis Meilleures buvo pakeistas į Meyer, kadangi jie tariami vienodai. Žodžių žaismas.

Tiesa, neskaitant vaikų ir jaunimo literatūros ir kišeninių knygų Danas Brownas buvo pirmas, po jo sekė jau minėta Gonkūrų laureatė Marie NDiayee, toliau –Levy, Gavalda, Musso, 6, 9 ir 11 vietose – Stieg Larsson Millennium trilogija, 7-oje – vėl Levy, 8-oje Chiraco atsiminimai, 10-oje – Marry Ann Shaffer „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“.

Pabaigai pridursiu, kad ši suvestinė atspindi m a s i n e s tendencijas, t.y. iliustruoja kiekybę, o ne kokybę. Tuo tarpu kiek yra originalių, įdomių, puikių knygų, skirtų originaliam skaitytojui, o ne masei, kurios niekada į topus nepateks, todėl čia pateiktų duomenų tikrai nereikėtų suabsoliutinti. [2]

Pastabos:

[1] Ipsos pateikia ir leidybos rinkos 2010 m. reziumė, kur iš esmės komentuojama tai, ką ką tik ir aprašiau, bet jei kas norėtų pasiskaityti: Le bilan du marché du Livre 2010 : une année pleine de surprises.

[2] Gerai, kad yra tokių „titulų“, kurie neapsiriboja vien kiekiais – pvz., „Metų verstinės knygos“ rinkimai – tarsi kokybės sertifikatas ir tam tikra gairė knygų jūroj, LLTI Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas – dar viena šauni iniciatyva.

Labai rimtai

2011-02-08T12:40:00.000-08:00

Viena mano skaitytoja (atsiprašau, vienintelė :)) iš šito blogo susidarė įspūdį, kad Prancūzijoje, cituoju: „rimtai žiūrima į leidybos verslą“. Ką gi, o aš dar tik pradėjau. Jums leidus, pailiustruosiu, KAIP RIMTAI čia į jį žiūrima.

Prancūzijoje draudžiama ne tik tabako ir alkoholio, bet ir knygų reklama per televiziją. Žinoma, priežastys kitos – toks apribojimas įvestas tam, kad apsaugotų mažules leidyklas, neįkandančias televizijos reklamos įkainių, nuo didžiųjų dominavimo. Tas pats draudimas galioja ir kino reklamai per televiziją, vėlgi siekiant išvengti didžiųjų grupių įsiviešpatavimo ir išlaikyti „kultūrinę įvairovę“ (Décret n°92-280 du 27 mars 1992). Draudimą numatantis dekretas buvo pakeistas 2003 m., nuo tada knygų reklama leidžiama per kabelinę televiziją. Šis pakeitimas buvo priimtas rmiantis motyvu, kad reklama per kai kuriuos kanalus (žvejyba, medžioklė, sportas, istorija etc.) gali būti net pigesnė nei kai kuriuose spaudos leidiniuose. Be to, šiais reklamos kanalais galima pasiekti labai tiksliai nustatomas nišas.

Joks knygynas Prancūzijoje negali taikyti knygai didesnės nei 5 % nuolaidos (apie kainų ir nuolaidų politiką dar parašysiu atskirai). Apie šią nuolaidą negalima skelbti ar kitaip reklamuoti kitur, kaip tik pačioje prekybos vietoje. T.y. prekybininkai negali skelbti apie parduotuvėje (ar e. parduotuvėje) taikomas nuolaidas spaudoje, lankstinukuose, skelbimuose, o tik pačioje prekybos vietoje arba savo kataloguose (Loi du 10 août 1981 relative au prix du livre, Article 7).

Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas finansų įstatymas, kuriame numatomas PVM augimas daugeliui produktų, tuo tarpu PVM e. knygai su mažės nuo 19,5 % iki 5,5 % (toks jis yra ir popierinei knygai). Tiesa, teks palaukti dar metus – naujas PVM įsigalios nuo 2012 m. sausio 1 d. (LOI du 29 décembre 2010 de finances pour 2011, Article 25). Savo eilės laukia ir įstatymo projektas, siūlantis įvesti vieningą kainą e. knygai (popierinei knygai ji galioja nuo 1981 m.). Jo tekstą galima rasti čia: http://www.senat.fr/leg/ppl09-695.pdf

Laukite tęsinio...

2011 m. sausio 3–9 d. perkamiausios

2011-02-02T04:05:00.000-08:00

Pagal Livres Hebdo, n° 848

Grožinė (romanai)

L'enfant allemand, Camilla Läckberg, Actes Sud, 23 € (N)
--> švedų romanas, išleistas serijoje „Actes Noirs“, kaip ir bestseleris „Mergina su drakono tatuiruote“.
La carte et le territoire, Michel Houellebecq, Flammarion, 22 €
--> Gonkūrų premijos 2010 laimėtojas.
Du bois pour les cercueils, Claude Ragon, Fayard, 8,9 €
Purge, Sofi Oksanen, Stock, 22 €
Quatrième chronique du règne de Nicolas I, Patrick Rambaud, Grasset, 14 € (N)
Des gens très bien, Alexandre Jardin, Grasset, 18 € (N)

Negrožinė (esė)

Indignez-vous ! Stéphane Hessel, Indigène, 3 €
-> vos 32 p. apimties knygelė, politinis ir socialinis manifestas, neįtikėtinas bestseleris.
Absolument dé-bor-dée ! ou le paradoxe du fonctionnaire, Zoé Shepard, Albin Michel, 19 €
Métronome : l'histoire de France au rythme du métro parisien, Lorànt Deutsch, Michel Laffont, 17,9 €
Petit traité de vie intérieure, Frédéric Lenoir, Plon, 18 €
3096 jours, Natascha Kampusch, Lattès, 20 €

Kas motyvuoja pirkti knygą?

2011-02-01T12:43:00.000-08:00

Anot veikalo „Knygos marketingas“ (žr. žemiau), potencialius pirkėjus motyvuoja penki veiksniai, įvardijami kaip formulė S.O.N.C.A.S (Sécurité, Orgueil, Nouveauté, Confort, Argent, Sympathie):

Saugumas: pirkėjai rinksis knygas, kurios jau įrodė savo vertę -- pateko į bestselerių sąrašus.
Pasididžiavimas: knyga turi padidinti socialinę ir intelektualinę pirkėjo vertę. Kaina gali turėti didelę įtaką požiūriui į knygą. Čia gali pasireikšti „Vebleno efektas“: kainos sumažinimas gali sumenkinti produkto vertę ir patrauklumą, ypač būdingas meno arba prabangos prekėms. Pavyzdys: „Coffee Table Books“ (aukštos kokybės iliustruoti leidiniai, skirti daugiau ne skaityti, o „eksponuoti“ ant stalo).
Naujumas: publika jautri naujovėms, turint omenyje naujų talentų atradimą.
Patogumas: pirkėjai ieško skaitymo patogumo: formatas, šrifto dydis, knygos svoris bus lemiami kriterijai.
Ištekliai: pirkėjai renkasi knygą pasitelkę kainos kriterijų tikėdamiesi sutaupyti. [...] Pirkdami jie atsižvelgs į geriausią „kainos-turinio“ santykį.
Simpatijos: skaitytojas renkasi knygą pagal prielankumą autoriui arba renkasi knygą dovanai, siekdamas pamaloninti kitą asmenį.

Pagal „Knygų marketingas, t.2: reklama ir komunikacijos priemonės“

Le marketing du livre : Tome 2, promotion et outils de communication

Laurence Bascle-Parkansky, Max Prieux

Editions du Cercle de La Librairie, 2010

Stage (tęsinys ir finalas)

2011-02-01T12:01:00.000-08:00

Pasirodo tikrai nėr taip jau paprasta 4 metus prasimokius leidybos, metus pradirbus leidykloj ir besiekiant magistro diplomo susirast elementarią praktiką. Primenu, kad buvau užsibrėžusi tikslą išsiųsti kandidatūras į 20 leidyklų, o rezultatas -- iš 25 išsiųstų laiškų gavau 4 neigiamus atsakymus (nepriima praktikantų), 5 netiko, nes neatitiko laikotarpis, 1 -- nes rekomenduojama žemesnio nei magistro laipsnio studentams, na ir galiausiai... 2 kvietimai į pokalbį. Į leidyklą Fayard Paryžiuje nebevažiavau, nes gavau stažuotę po pirmojo pokalbio -- ją atliksiu pas Actes Sud, Prancūzijos pietuose, Arlyje!

Kaip sekėsi kolegoms? Vienas bendrakursis atliks praktiką puikiame žurnale apie knygas „Lire“, kur greičiausiai rašys puikius straipsnius ir knygų kritikas, kadangi yra baigęs literatūros studijas. Kiti kol kas laukia atsakymo arba... kvietimo į pokalbį.

Leidėjo gidas. Knygyno gidas

2011-01-23T03:53:00.000-08:00

Du šaunūs leidiniai -- Prancūzijos Nacionalinio knygos centro (Centre national du livre) „Leidėjo gidas“ (Guide de l’éditeur, CNL, 2010) ir Prancūzijos knygynų susivienijimo (Syndicat de la librairie française) gidas „Knygynas, 2010 m. gidas“ (LA LIBRAIRIE, guide 2010 du Syndicat de la librairie française, Syndicat de la librairie française, 2010).

Pirmajame -- apie naująjį iššūkį leidėjams, e. knygą, trumpas „memo“, apžvelgiantis įstatymus ir kt. svarbius dalykus, į kuriuos turi atsižvelgti leidėjas. Likusioji dalis -- naudingi adresai, institucijos, paramos galimybės bei leidėjus ruošiančių universitetinių programų sąrašas.

Knygyno gide -- viskas apie knygyno išlaikymą, kasdienius darbus, atsiskaitymo terminus, teisiniai aspektai (vieninga knygos kaina) ir kt.

Guide de l’éditeur, CNL, 2010

http://www.centrenationaldulivre.fr/?Guide-de-l-editeur

LA LIBRAIRIE, guide 2010 du Syndicat de la librairie française, Syndicat de la librairie française, 2010

http://www.syndicat-librairie.fr/fr/la_librairie._guide_2010

(prieinami PDF)

Stage

2011-01-21T07:32:00.000-08:00

Jei jau rašom apie leidybą, tai reik gi aprašyt ir vietinių leidybos studentų kančias beieškant stažuotės (praktikos).

Kol kas situacija tokia (mes kurse esam septyniese):

viena mergina stažuotę atlikinės prestižinėj kelionės gidų leidykloj Guides du Routard, Paryžiuj,
dar viena mergina viena mergina laukia atsakymo iš nedidelės meno knygų leidyklos Paryžiuj,
likusieji -- du vaikinukai ir dvi merginos -- kinietė ir makedonietė -- vis dar ieško.

Mano situacija tokia -- buvau pokalby Paryžiuj pas Stock, bet jie nusprendė paimti mano konkurentę, ir pasiūlė man vėlesnį periodą, kuris man deja netinka. Taip pat gavau atsakymą iš Denoël, bet jiems reikėtų kad pradėčiau jau vasario 15 d., o aš to deja irgi negaliu. Tad tolimesnis mano veiksmų planas:

susidaryti leidyklų sąrašą (check);
išsiųsti CV mažiausiai 20-čiai leidyklų (check);
susitarti dėl mažiausiai 3-jų pokalbių Paryžiuj
laukt sėkmės didelės :)

Kas rašo apie knygas

2011-01-17T14:07:00.000-08:00

Ketvirtadieniais su dienraščiu Le Figaro eina priedas Le Figaro Littéraire, o su Libération – priedas Livres.

Penktadienį kartu su Le Monde gaunam priedą Le Monde Des Livres (išvertus išeina labai gražus pavadinimas – „Knygų pasaulis“).

Profesionalai – leidėjai, bibliotekininkai, knygynų pardavėjai turi savo savaitinį žurnalą Livres Hebdo.

Plačiajai publikai skirtas mėnesinis žurnalas Lire.

Taip pat dar yra mėnesinis žurnalas Le Magazine littéraire, kurio kiekvienas numeris skiriamas kuriam nors rašytojui, žanrui ar temai.

Apie ką mes čia

2011-01-17T13:31:00.000-08:00

Su nauja gražia data šis blogas pagaliau bus pradėtas naudoti pagal paskirtį. Šių eilučių autorės „nickas“ éditrice reiškia „leidėja“, taigi ir rašysiu nuo šiol apie leidybą. Kadangi turėjau laimės pastarąjį pusmetį praleisti Lorient'e, Prancūzijoje, bestudijuodama visas vietinės leidybos subtilybes Pietų Bretanės (Bretagne-Sud) universitete, noriu pasidalinti tuo, ką išmokau, pamačiau, supratau (ir nevisai).

Visų pirma, – apie čia vyraujančią tvarką, santykius tarp leidėjų, knygyninkų (knygynų pardavėjų), platintojų ir juos reglamentuojančius įstatymus. Antra – apie idėjas: knygas, viršelius, serijas (collections), reklamą, „topus“, bestselerius ir t.t. Trečia – apie kitų šalių (kai tik rasiu laiko į tai pasigilinti) leidybą.

Kadangi čia turiu tikrai puikias sąlygas studijuoti leidėjams skirtą literatūrą, straipsnius specialiai jiems skirtuose leidiniuos, tai pasistengsiu juos čia pareferuoti bei peržvelgti svarbiausias spaudos publikacijas.

Taigi, dalis mano rašinių bus skiriama e. knygai (Numérique), kadangi ji Prancūzijoje jau nebe „kažkada gal“, o „čia ir dabar“, tik kol kas niekas nežino ir visi baiminasi – kas per ją atsitiks popierinei? Skirsnelyje „(ne)skaitantiems prancūziškai“ apžvelgsiu bestselerius, šiaip išsišokėles (spaudoje ir kt.) ir mano pačios perskaitytas knygas. Skaitantieji prancūziškai galbūt susigundys perskaityt, o neskaitantiesiems teks pasitenkint mano komentarais. Dar labai noriu pasigilinti į teisinę pusę – ką kalbėt jau vien apie įstatymą, nurodantį nustatyti vieningą (visiems bendrą) knygos kainą (Loi du prix unique arba Loi lang, 1981). Visa tai – sekančiuose įrašuose.

Nors šituo blogu naudosiuos kaip asmeniniu konspektu, galbūt kažkam bus įdomu paskaitinėti.

Ačiū už dėmesį :)

Carmen Bernos de Gasztold - Maldos iš Nojaus arkos (2001)

2009-04-27T10:01:00.000-07:00

Katino malda

Viešpatie,
čia aš, katinas.
Negalvok, kad rengiuosi
ko nors prašyti.
Ne.
Aš niekada neprašau.
Tik jei kartais turėtum
savo dangaus palėpėj
baltą pelytę
ar dubenėlį pieno,
pažįstu tokių, kurie tai įvertintų…
O jei kurią dieną prakeiktum
visą šunų padermę,
aš pasakyčiau:
Amen

Italo Calvino - Nematomi miestai (2002)

2009-02-27T08:40:00.000-08:00

Miestai ir atmintis. 2.

Ilgai risnojęs dykvietėmis žmogus ima ilgėtis miesto. Galiausiai jis atvyksta į Izidorą, miestą, kur rūmai turi sraigtinius laiptus su jūrų kriauklių inkrustacijomis, kur meniškai gaminami žiūronai, smuikai, kur svetimšalis, vos tik kilus abejonėms, katra iš dviejų moterų mielesnė, iš karto susitinka trečią ir kur gaidžių kautynės išsigimsta į kruvinas lažybininkų rietenas. Jis mąstė apie visa tai, kai geidė miesto. Tad Izidora - jo svajonių miestas, yra tik vienas skirtumas. Tame svajonių mieste keliauninkas - jaunas; į Izidorą jis atvyksta pagyvenęs. Aikštėje kūpso nedidukė siena, kur sėdi seniai ir stebi pro šalį einantį jaunimą; jis atsisėda greta jų. Troškimai virto jau prisiminimais.

(ištrauka iš super.lt)

Strazdanota vasara (1988)

2009-01-14T13:59:00.000-08:00

Sumąsčiau parašyt apie filmą pagal vieną mano nuo vaikystės mėgstamiausių knygų - Broniaus Bušmos Strazdanotą vasarą (filmo rež. B. Talačka). Ir žiū - begooglindama atradau, kad neseniai išėjo naujas knygos leidimas! (leidykla Mintis) O pasirodo dar pernai per Knygų mugę buvo jos pristatymas su ištraukom iš filmo, velniava, kad pražiopsojau :(((
Anyways, dedam knygutę į garbingą vietą mano kolekcijos lentynoj, o filmą galima rast LRT Aukso fonde (tiesa, peržiūrėt galima tik lb mažos rezoliucijos ir tik su IE).

Knygos paveiksliukas (ir platesnis aprašymas) iš čia