Miestai ir atmintis. 2.Ilgai risnojęs dykvietėmis žmogus ima ilgėtis miesto. Galiausiai jis atvyksta į Izidorą, miestą, kur rūmai turi sraigtinius laiptus su jūrų kriauklių inkrustacijomis, kur meniškai gaminami žiūronai, smuikai, kur svetimšalis, vos tik kilus abejonėms, katra iš dviejų moterų mielesnė, iš karto susitinka trečią ir kur gaidžių kautynės išsigimsta į kruvinas lažybininkų rietenas. Jis mąstė apie visa tai, kai geidė miesto. Tad Izidora - jo svajonių miestas, yra tik vienas skirtumas. Tame svajonių mieste keliauninkas - jaunas; į Izidorą jis atvyksta pagyvenęs. Aikštėje kūpso nedidukė siena, kur sėdi seniai ir stebi pro šalį einantį jaunimą; jis atsisėda greta jų. Troškimai virto jau prisiminimais.
(ištrauka iš super.lt)
