„Plejada“ (
La Pléiade) – prabangi knygų serija, kurios tomuose surinkti geriausi rašytojų kūriniai. Pagal turinį lietuviškas atitikmuo būtų Raštai (rašytojo kūrybos rinktinė), pagal išvaizdą – Vagos „Pasaulinės literatūros biblioteka“ (prabangus įrišimas).
 |  |
| La Pléiade, Gallimard | „Pasaulinės literatūros biblioteka“, Vaga (Nuotrauka iš vaga.lt) |
Tačiau šis įrašas – ne apie „Plejadą“. Šis įrašas apie tai, kaip svarbu leidyklai suformuoti savo klasikinių autorių rinkinį. Šis „rinkinys“ prancūziškai vadinamas fonds d'édition. Angliškas atitikmuo back list, verčiamas kaip leidyklos išleistų knygų sąrašas, sakyčiau nevisiškai tikslus, kadangi prancūziškoji savoka apima ne visas leidyklos išleistas knygas, o tas, kurios nuolat yra „apyvartoje“. Fonds d'édition sąvoką sąlyginai išversiu „leidyklos fondai“, turint omenyje, kad tai sąvoka, priešpriešinama naujienoms (naujoms knygoms). Leidyklos fondai pasižymi tokiomis ypatybėmis: jie sudaryti iš gerą vardą turinčių rašytojų, kurių kūriniai yra nuolat paklausūs; fondus sudarančios knygos pasižymi lėta „apyvarta“ (jos perkamos po truputį metų metus). Į fondus patenka kūriniai, „kurių intelektualinė, literatūrinė, istorinė ar mokslinė vertė yra pakankama, kad jie išliktų aktualūs, nepaisant besikeičiančių madų“ [1], trumpiau tariant tai – klasikiniai tekstai. Pavyzdžiai: Zola, Hugo, Camus, Kafka, García Márquez. Lietuvoje tai būtų Sruogos „Dievų miškas“, Škėmos „Balta dobulė“, Baranausko „Anykščių šilelis“ ir pan. (ar galėtumėte pasakyti, kuriai leidyklai priklauso šie rašytojai, kūriniai? Greičiausiai ne, o tai parodo kad lietuvos leidyklos neteikia reikšmės savo fondams. O turėtų! Bet tai jau kita tema...)
Leidyklos fondų knygos, tapusios klasika yra itin svarbus leidyklos finansinis šaltinis – visais laikais žmonės jas pirko ir pirks, o tai reiškia nuolatines garantuotas pajamas. Ilgainiui pelno marža, gaunama iš tokių knygų tik didėja. Be to, kartą įsigijus autorines teises, galimi įvairiausi ledimų variantai – nuo pigios kišeninės versijos, įkandamos moksleiviams, iki prabangaus įrišimo kolekcionieriams.
Fondų reikšmei leidykloje pailiustruoti – leidyklos Gallimard pavyzdys. Itin prestižiško katalogo jai pavydi visos Prancūzijos leidyklos. Nuo pat įkūrimo Gallimard itin daug dėmesio skyrė savo fondų formavimui, ir ne veltui – Livres Hebdo spausdinamame straipsnyje [2] nurodoma, jog fondams priklausančių knygų pardavimai sudaro net iki 60 % Gallimard pajamų. Ši stiprybė turbūt prisidėjo prie fakto, kad tai vienintelė tokio dydžio leidykla, kuri išliko nepriklausoma, kai visos kitos buvo nupirktos arba susigrupavo...
Gallimard fondai gimė nelengvai. 1961 m. jie pateikia duomenis, kad pirmajam Sartro „Šleikštulio“ (La Nausée) tiražui (4 000 egz.) išparduoti prireikė dvejų metų, tačiau iki 1961 m. knygos parduota daugiau kaip 400 000 egz. Dvejų metų prireikė ir pirmajam Prousto „Svano pusėje“ (Du côté de chez Swann) tiražui (3 000), tuo tarpu iki 1961 m. knygos išpirkta daugiau kaip 450 000 egz. Iki 1961 m. daugiausia buvo parduota Saint-Exupéry „Naktinio skridimo“ (Vol de nuit) – 929 000 ir „Žemė, žmonių planeta“ (Terre des hommes) – 925 000 egz. Toliau seka Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ (839 000) ir Camus „Maras“ (738 000). Šiandien visų laikų geriausi pardavimai priskiriami Saint-Exupéry „Mažajam princui“ – 13 mln. egz., toliau seka Camus „Svetimas“ – daugiau kaip 10 mln. ir „Maras“ – 6,8 mln.
Vis dėlto vienu svarbiausiu Galimard „kūriniu“ reikėtų vadinti „Plejados“ seriją. 1933 m. perpirkdamas La Bibliothèque reliée de la Pléiade iš dvejais metais anksčiau ją įkūrusio Jacques`o Schiffrin, Gaston`as Gallimard turbūt nesuvokė strateginės savo žingsnio svarbos. Pervadinta Bibliothèque de la Pléiade, 1950 m. serija sudarė net 40 % visų leidyklos pajamų! Ši serija – vienas tobuliausių klasikos rinkinių pavyzdžių. Gallimard atrado puikų būdą po savo sparnu suburti įvairiose leidyklose išsibarsčiusius rašytojų kūrinius ir įrašyti juos į savo fondus. Be to, pastovūs ir užtikrinti fondų pardavimai užtikrina galimybę investuoti į dar neatrastus talentus.
Naudoti šaltiniai:
[1] Dictionnaire encyclopédique du livre, Editions du cercle de la librairie, 2005
[2] Pascal Fouché, « Le siècle de Gallimard 4/5 : Une question de fonds », Livres Hebdo, N° 853
