Apie kritiką be kritikos

Ar esate skaitę puikių, kabinančių knygų recenzijų? Tokių, kad beskaitant norisi bėgt į knygyną ir nusipirkt recenzuojamą knygą? Jei taip, pasakykit ir man, prašau, kur tokių radot?

Aš rimtai, sumaniau kad noriu paskaityt kokią nors knygą, tai, sakau, reik pasiieškot kokių gerų (!) recenzijų. Deja... Užtat aptikau įdomų straipsnį, konstatuojantį šiandieninį literatūros kritikos būvį (Rimantas Kmita. „Kur šiandien yra literatūros kritika?“, Bernardinai.lt, 2010 m. sausio 27 d.).

Privertė susimąstyti ir šiuo metu studijuojamas knygų marketingo vadovėlis, kurio skyriuje apie pardavimų skatinimą be potencialių skaitytojų nurodomas dar ir toks taikinys – prescripteurs. Deja, mano mylimame Frankone vertimo nėra, tad pavadinkime šiuos žmones „nuomonių lyderiais“, kadangi minėtajame vadovėlyje prescripteur apibūdinamas kaip „asmuo, turintis įtakos tam tikrai grupei ir paskatinantis šiai grupei priklausančius žmones įsigyti tam tikrą prekę.“

Kas yra nuomonių lyderiai leidyboje? Visų pirma (ir svarbiausia!) – tai pats leidėjas, „įtakingas intelektualas“ (čia jau ne iš vadovėlio, šiaip skaitinėdama blogą radau ir visiškai su tuo sutinku), kadangi tai jis renkasi ką leisti ir taip įtakoja visą savo publiką.

Nuomonių lyderiai – tai, be abejo, žurnalistai, intelektualai, blogeriai, knygynų pardavėjai, ... Vaikų ir jaunimo literatūroje vadinamaisiais nuomonių lyderiais laikomi tėvai. Tam tikrai pirkėjų grupei itin didelę įtaką turi mokytojai ir dėstytojai.

O ką galėtume pavadinti nuomonių lyderiais Lietuvoje (turiu omeny konkrečius asmenis)? Pacituosiu minėtąjį straipsnį:

Nei kritikų pavardžių, nei laidų pavadinimų, nei poreikio visa tai žinoti. Literatūros, taip pat ir viso meno, kritikos nei didesniuose dienraščiuose, nei televizijoje, radijuje beveik nėra. Didžiausi dienraščiai neturi priedų ar bent jau nuolatinių skiltininkų, kurie rašytų patraukliai ir profesionaliai. – Rimantas Kmita

Skamba graudžiai, bet pažiūrėkime iš kitos pusės – tai juk neišnaudota niša, galimybė pasireikšti. Kartą mano bendrakursė leidėja pasvajojo apie leidinį „apie knygas“. Tuomet pasirodė kiek baugoka – ar sugebėtume surinkti tiek „kritikų“ mėnesiniam leidiniui (juk jei daryti, tai daryti gerai). Bet vienu dalyku esu įsitikinusi – skaitytojų tokiam leidiniui tikrai atsirastų.

Pabaigai – TIKRO nuomonių lyderio pavyzdys. Anglų dėstytoja pasakojo, kad anksčiau Prancūzijoje penktadieniais eidavo tokia televizijos laida apie knygas, po kurios kiekvieną pirmadienį knygynus užplūsdavo pirkėjai, ištroškę aptartos knygos. Tai buvo Bernard'o Pivot vedama laida Apostrophes (ėjo 1975–1990 m.).